Jonas Biliūnas

Paskutinėse gimnazijos klasėse susidomėjo marksizmu, tapo aktyviu socialdemokratu, įkūrė slaptą moksleivių draugiją.

Dėl savo pažiūrų Biliūnui teko nukentėti:

• 1900 m. buvo pašalintas iš Dorpato (Tartu) universiteto.
• 1902 m. Panevėžyje, kur tada gyveno, įsteigė socialdemokratų partijos grupę.

Socialinė problematika ryškėja ankstyvuosiuose darbininkų spaudoje skelbtuose rašytojo apsakymuose:

• „Pirmutinis streikas“,
• „Be darbo“ ir kt.

Kairuoliškumas, dėmesys pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, permainų troškimas – būdinga XX a. pradžios jauno intelektualo, ypač pavergtos tautos piliečio, laikysena.

Ilgainiui Biliūno politinių pažiūrų įkarštis ėmė vėsti, jo dėmesį patraukė literatūra, estetika, kultūros istorija.

Jau sirgdamas džiova ir gydydamasis Lietuvoje (Rozalime, Kačerginėje, Anykščiuose) ir Lenkijoje (Zakopanėje) Biliūnas parašė brandžiausius kūrinius – apsakymus

• „Joniukas“,
• „Lazda“,
• „Ubagas“,
• „Brisiaus galas“,
• apysaką Liūdna pasaka.

Silpstant jėgoms, kūrybinės galios ir entuziazmas tik augo, kūrybiniai planai vijosi vienas kitą: laiške Povilui Višinskiui Biliūnas prisipažino meldžiąs likimo, kad jam būtų suteikta bent dešimt metų, per kuriuos galėtų užrašyti viską, kas sieloje glūdėjo. Likimo permaldauti nepavyko: rašytojas mirė Zakopanės sanatorijoje tesulaukęs 28 metų.

Pirmoji grožinė knyga „Įvairūs apsakymėliai“ išėjo 1906 m. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.

Kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo. Ankstyvojoje kūryboje (apsakymai „Pirmutinis streikas“, 1903 m.; „Be darbo“, 1904 m.) vyrauja darbininkų socialinio išnaudojimo tema, protesto vaizdai. Vėlesniuosiuose apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, atskleidžiami jo jausmai.

Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, žmogus. Veikėjai – niekam nereikalingi, nuskriausti, atstumti. Refleksijos (apmąstymai) gimsta iš tų atstumtųjų situacijos. Vyrauja dvi laiko plotmės: realioji ir prisiminimų. Labai iškalbūs erdvės ženklai. Pasakotojas subjektyvus. Jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Lyrizmas gimsta iš gilaus J. Biliūno humanistiškumo – noro suprasti, užjausti. Kūryboje gausu autobiografinių kontekstų. J. Biliūnas savo kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikį lietuvių prozos raidai.