Romanas "Balta Drobulė"

„Balta drobulė” – vienas pačių žymiausių XX a. lietuvių romanų. Parašytas 1954 m., šis kūrinys keletą metų nerado leidėjo, o pasirodęs 1958 m. išeivijos spaudoje iš karto sukėlė sąmišį. Kūrinys gavo kritikos iš konservatyvių rašytojų, bet taip pat ir pagyrų iš progresyviai mąstančių žmonių, jie teigė, kad šis kūrinys pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo laiko Vakarų literatūros.

Kūrinio žanras

Šis kūrinys romanas, nes išplėtota viena siužetinė linija, apimamas ilgas laiko tarpas, kelios erdvės, nemaža apimtis. Romano tipas: a) psichologinis, nes gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį; b) filosofinis, nes keliami būties klausimai.

Kūrinio temos ir problemos

Pagrindinis veikėjas – Antanas Garšva sprendžia amžinus klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, kam gyventi? Jei gyvenimo prasmė- pats gyvenimas, kaip jį nugyventi? Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės? Garšva vis iš naujo turi apsispręsti, pasirinkti.

Kūrinio ypatumai

Romanas parašytas sąmonės srauto būdu, tai reiškia, kad pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas Antanas Garšva. Šiame pasaulyje atrodo nėra objektyvios tikrovės, beveik viską  matome pagal tai ką Garšva mato, girdi, prisimena. Tiesa, kūrinyje yra pasakotojas, kuris kartais įsiterpia, nes be jo kūrinys vietomis būtų nesuprantamas. Pirmojo ir trečiojo asmens kaitaliojimas daro keistą poveikį skaitytojams: atrodo, kad tai pats Garšva apie save mąsto ir kaip „aš”, ir kaip „jis”.

Kūrinio laikas ir erdvė

Didžioji dalis kūrinio vyksta lifte, kuriame dirba Antanas Garšva. Tačiau pagrindinis veikėjas dažnai pabėga iš objektyvios realybės rėmų, pradeda atsiminti senus savo gyvenimo įvykius kurie mums padeda daugiau apie jį suprasti.

Garšvos charakteristika

Pagrindiniame romano pasakojime Antaną Garšvą matome dirbantį didžiausio Niujorko viešbučio keltuvininku (liftininku). Jis dėvi teatrinį kostiumą primenančią uniformą; privalomos baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą, kuris yra Garšvos asmens tapatybės ženklas ir simbolinė jungtis su praeitimi bei Lietuva. Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį, kuris turi tiksliai atitikti viešbučio mechanizmo darbą. Švarko atlapų kampuose pritvirtinti skaičiaus 87 ženklai paverčia svečius ap­tarnaujantį keltuvininką savotišku biorobotu, neturinčiu jokių individualybės žymių.  Absurdišką Garšvos savijautą atskleidžia kontrastas tarp žodžių, kuriuos jis sako mintyse, ir tiesioginės kalbos frazių, skirtų viešbučio klientams. Su viešbučio klientais Garšva elgiasi kaip nuolat besišypsantis akto­rius, pagal aplinkybes improvizuojantis įsiteikiamus žodžius

Tačiau Garšva yra daugiau negu paprastas liftininkas, jis yra dvasingas žmogus, poetas. Ir spalvingą jo vidinį pasaulį pamatome jo apmąstymuose. Jis nuolat analizuoja stebimą aplinką ir savo siurrealistišką dvilypumą. bsurdišką Garšvos savijautą atskleidžia kontrastas tarp žodžių, kuriuos jis sako mintyse, ir tiesioginės kalbos frazių, skirtų viešbučio klientams. Poezijos rašymas jam yra ne tik kovos su gyvenimo banalumu būdas, bet aistringas, vos ne manija virtęs no­ras išreikšti save ir ne mažiau stiprus troškimas įveikti mirtį paliekant savo pėdsaką literatūros istorijoje: „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau”.

Absurdas

Kūrinyje absurdas pasireiškia miesto gyvenimo nežmogiškumu, parodoma, kaip visuomenė atstumia originalias, meniškas asmenybes, neleidžia joms žydėti. Kūrinyje kritikuojama sumaterialėjusi Amerika. Lifte dirbantis Garšva turi atsisakyti savo identiteto, apsirengti uniforma, paslėpti savo „poeto garbaną”, užsidėti pirštines ant savo žiedo kurį jo šeima turi dar iš 1863 sukilimo laikų. Jam yra priskiriamas numeris 87 kuris jį paverčia iš žmogaus į objektą: „Jei svečias nepatenkintas keltuvininku, jis gali, prisiminęs numerį, įskųsti jį starteriui. „87 kalės vaikas, 87 užkėlė mane keturiais aukštais aukščiau, 87 87 87, aš sugaišau dvi minutes šioje dėžėje, prakeiktas kalės vaikas 87!” Smagu kolioti skaičių. Smagu operuoti skaičiais. 24035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje. Smagu. Parduotos 7038456 adatos. Smagu. Šiąnakt Mister X buvo laimingas 3 kartus. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą. Smagu”. Šis materializmo pasaulis taip pat yra kritikuojamas su Antikos kontekstu. Garšva sulygina dirbančius žmones su Sizifu, antikos mitiniu veikėju, kuris yra pasmerktas visam laikui stumti akmenį į kalną, vien tam kad jis nusiridentų atgal. „Sizifo
beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį. „

Antanas Garšva apmąsto savo numerio prasmę

Jei svečias nepatenkintas keltuvininku, jis gali, prisiminęs numerį, įskųsti jį starteriui. „87 kalės vaikas, 87 užkėlė mane keturiais aukštais aukščiau, 87 87 87, aš sugaišau dvi minutes šioje dėžėje, prakeiktas kalės vaikas 87”

Sizifo mito paminėjimas

Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį.

Antano Garšvos mirties baimė

Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.