Antanas Škėma

Antanas Škėma (1910–1961) – egzistencialistas, katastrofistinio modernizmo bene labiausiai paveiktas lietuvių prozininkas ir dramaturgas – gimė 1910 m. lapkričio 29 d. Lodzėje (Lenkija).

1929 m. baigęs „Aušros“ gimnaziją Kaune, Škėma įstojo į Lietuvos universitetą, iš pradžių studijavo mediciną, vėliau teisę. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui Antanas Škėma dalyvavo birželio sukilime. Vokietmečiu Škėma dirbo teatre, pratindamas publiką prie tiems laikams dar neįprastų išraiškos formų. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, Vokietijoje dalyvavo pabėgėlių stovyklų meniniuose susibūrimuose, čia pasirodė ir pirmasis novelių rinkinys Nuodėguliai ir kibirkštys (1947). Persikėlus gyventi į JAV Škėmai nepavyko rasti darbo, kuris bent minimaliai atitiktų rašytojo ir teatralo profesiją, tad liko juodadarbis – fabriko darbininkas, lifto operatorius, dėžių pakuotojas. Iš šių jo gyvenimo įvykių matome, kad Antano Škėmos ir jo romano “Balta Drobulė” pagrindinio veikėjo – Antano Garšvos panašūs ne tik vardai, bet ir gyvenimo istorija. Ir nors romanas nėra biografinis, apstu biografinių elementų.

Kamiu ir A. Škėma abu buvo egzistencialistai, abu rašė apie absurdą, Kamiu yra sakęs, kad absurdiškiausias būdas mirti žmogui yra autoavarijoje, kas yra ironiška, nes ir Kamiu ir Škėma baigė savo gyvenimą tokiu būdu.

Škėmos kūryboje iškylantis pasaulis – nervingo, psichologiškai suluošinto, prieš veidmainišką miesčionių gyvenimą ir moralę sukilusio herojaus kančių ir kovos laukas. Jo knygos dažnai sukeldavo skandalą, ir atrodė, kad Škėma sąmoningai provokuodavo prie tradicinės literatūros pripratusius žmones.

Svarbiausias Škėmos veikalas, atskleidęs beprotišką žmogaus būklę, romanas Balta drobulė, parašytas 1952–1954 metais. Ilgą laiką kūrinį bijota spausdinti, o jam pasirodžius 1958-aisiais daugelio skaitytojų reakcija buvo itin pikta ir neatlaidi. Kūrinys parašytas sąmonės srauto būdu, kuris nėra lengvai suprantamas. Net dabar, o ypač tuo metu kai romanas buvo išleistas, toks stilius nebuvo įprastas. Romano struktūra grįsta kelių pasakojimo plotmių persiklojimu: vieną lygmenį sudaro nepilna para iš lietuvių poeto ir New Yorko viešbučio keltuvivninko gyvenimo, antąjį – skyriai „iš Antano Garšvos užrašų“, kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje, trečiąjį – praeitis, kurią atskleidžia ne pats Garšva, o trečiojo asmens – pasakotojo balsas. To meto konservatyvaus mąstymo žmonės taip pat kritikavo kūrinį dėl jame esančių “pornografinių” scenų, tačiau šių laikų skaitytojams minėtos scenos nesukelia šoko.