Romanas "Dievų Miškas"

Dievų miškas – memuarinė knyga, parašyta 1945 m. lietuvių rašytojo ir poeto Balio Sruogos. Jame atsispindi rašytojo išgyvenimai nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje, į kurią B. Sruoga buvo išsiųstas 1943 m. Memuarų knyga kupina ironijos ir pasišaipymo iš lagerių tvarkos, elgesio su kaliniais ir apskritai iš visos esamos situacijos. Kaip teigia literatūrologas Algis Kalėda: „[romane naudojama] sarkastiška ironija ir juodasis humoras (kalinių mušimo, lavonų tampymo scenos) – vienintelis būdas, leidęs bent kiek atsitverti nuo šaltai apgalvotos, racionalizuotos žmonių naikinimo sistemos.“

Knygą B. Sruoga parašė vos per kelis mėnesius, tik grįžęs iš koncentracijos stovyklos į Lietuvą 1945 m. vasarą, besigydydamas Birštono sanatorijoje. Jos spausdinimas sovietinės priespaudos laikais buvo uždraustas. Pirmą kartą romanas išleistas 1957 m., jau po autoriaus mirties.

Egzistencializmas (iš lot. existentia – egzistavimas, buvimas) – XX a. filosofijos kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu. Literatūroje egzistencializmas gali būti suprantamas kaip žmogaus būties, jos prasmės ir galimybių apmąstymas. Šį kūrinį galima pavadinti egzistencialistiniu, nes apmąstoma žmogaus gyvybės vertė pasauliui esant ribiniame taške.

Mirties stovykla kaip fašizmo įvaizdis. Hitlerinė mirties stovykla Štuthofe rašytojui atvėrė visos fašizmo sistemos ir fašistinės ideologijos nežmoniškumą, priešingumą visuotinai priimtoms moralės normoms.

Stovykloje, toje „giltinės pastogėje”, visa sistema skirta sunaikinti žmoguje žmogų, paversti jį žvėrimi, gyvenančiu tik instinktais, atbukinti aukštesnius jausmus. Tokia psichinė būklė neišvengiamai kertasi su sąžine, humaniškumu, artimo meile. Žmogus apsipranta su mirtimi, nedaro iš to jokios tragedijos, jam pasidaro vis tiek pat, kas jo laukia rytoj. Taip palaužiama kalinio valia, žalojama psichika — „šiandien tu griuvai, aš griūsiu rytoj,— koks skirtumas? Dėl manęs taip pat niekas nemirktels”.

Sarkazmas ir ironija suteikia Sruogos pasakojimui daug savitumo. Kartu knygoje randame ir lyriškų samprotavimų, aistringos publicistikos ir kone protokoliškų aprašymų. Visi tie skirtingi vaizdavimo būdai padeda įgyvendinti vieningą autoriaus sumanymą. Rašytojas beveik nieko knygoje nekalba apie save; tik pasakodamas apie stovyklos evakuaciją kiek daugiau praskleidžia ir savo išgyvenimus bei kančias.

Romane “Dievų miškas” absurdas pasireiškia biurokratinėje lagerio sistemoje, kurioje žmogaus gyvybė netenka jokios vertės. Rašytojas pasakoja, kad neretai per klaidą gyvo kalinio numeris būdavo įrašomas į numirusių kalinių sąrašą. Vietoj to, kad pastebėjus klaidą ją koreguoti, dažnai lagerio valdžia nuspręsdavo nužudyti minėtą kalinį, nes sunaikinti žmogaus gyvybę lageryje buvo paprasčiau negu taisyti dokumentus…

Smurtas buvo nesuprantamas, atrodo be tikslo ir priežasties. Vienu momentu kalinys gali jau pradėti jaustis saugus, patekęs į geresnę padėtį negu kiti kaliniai, tačiau tai ilgai netrukdavo: “Dviem iš mūsų jau pirmomis dienomis laimė šyptelėjo – pateko buhalteriais ir skaičiuotojais į įstaigų raštines, kitu du – po dešimties dienų, – jie buvo išgelbėti jau. Ir tai dar ne visai. Vieną iš jų po mėnesio, baigiantį gyti iš dėmėtosios šiltinės, ligoninėje užmušė su taburete.”

Paradoksas: nors lageris – darbo stovykla, tačiau jame norint išgyventi dirbti nebuvo galima. Kalinių prižiūrėtojams svarbu buvo matyti, kad kaliniai nesustodami kruta, juda. Jeigu kalinys bandydavo gerai atlikti sunkų darbą, jis greitai pavargtų, būtų priverstas atsikvėpti ir iškarto gautų bausmę. “Dirbi sąžiningai. Per valandą padarai daugiau, negu senas katorgininkas padaro per dieną. Nuo darbo uždusęs stabteli kiek atsikvėpti, – tučtuojau į tavo galvą lekia koliojimas, prakeikimas, lazda ar plytgalis.”

Lageryje nukankinto kalinio požiūris:

šiandien tu griuvai, aš griūsiu rytoj,— koks skirtumas? Dėl manęs taip pat niekas nemirktels

Be tikslios priežasties įvykusio smurto pavyzdys

Dviem iš mūsų jau pirmomis dienomis laimė šyptelėjo – pateko buhalteriais ir skaičiuotojais į įstaigų raštines, kitu du – po dešimties dienų, – jie buvo išgelbėti jau. Ir tai dar ne visai. Vieną iš jų po mėnesio, baigiantį gyti iš dėmėtosios šiltinės, ligoninėje užmušė su taburete.

Paradoksas: nors lageris – darbo stovykla, tačiau jame norint išgyventi dirbti nebuvo galima.

Dirbi sąžiningai. Per valandą padarai daugiau, negu senas katorgininkas padaro per dieną. Nuo darbo uždusęs stabteli kiek atsikvėpti, – tučtuojau į tavo galvą lekia koliojimas, prakeikimas, lazda ar plytgalis.