Didaktinė poema "Metai"

Kūrinyje lietuviai skirstomi į geruosius (viežlybieji) ir bloguosius (nenaudėlius).

Kūrinio tematika:

• Mažosios lietuvos valstiečių gyvenimas, santykiai su vienas kitu ir kitataučiais.
• Gamta – žmogaus mokytojas.
• Akcentuojama darbštumo svarba, darbštumas sulyginamas su dorumu.
• Kūrinys sudarytas iš keturių dalių: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”

Kūrinio idėjos:

• Toldami nuo gamtos ir Dievo valstiečiai praranda savo gerąsias savybęs arba kaip sako Donelaitis “Viežlybumą”. Viežlybi Donelaičio kūryboje, tai geri, darbšūs, pamaldūs žmonės, pavyzdingi kaimo gyventojai.
• Peikiamos blogosios žmogaus savybės kaip girtuokliavimas, vagystė, tinginystė. Nenaudėliai – tai šias savybes turintys valstiečiai, pasakodamas istorijas apie juos Donelaitis moko žmones, ko reikia vengti norint būti doru.

Veikėjai:

Kūrinyje veikėjų daug, bet svarbiausia atsiminti bent du, “Viežlybajį” Pričkų ir nenaudėlį Slunkių. Pričkus – tai pagrindinis poemos veikėjas, kaimo seniūnas. Būdingas Pričkaus bruožas – lietuviškumas. Pričkus yra darbštus, skelbia būrišką išmintį, brangina lietuviškumą, būriškas dorybes, papročius. Pričkus yra lyg Donelaičio įdėjų ambasadorius, jis peikia nenaudėlius, skatina dorus, “viežlybuosius” kibtis prie darbų. Pričkaus likimas tragiškas: seniūnas yra sumušamas pono taip stipriai, kad po kelių dienų miršta (ponas pasigedo smulkaus pinigėlio). Toks Pričkaus likimas atspindi barokišką likimo permainingumo idėją (“memento mori”). Pričkaus mirtimi pasmerkiama baudžiavos sistema.

Slunkius būdamas nenaudėliu yra tikra Pričkaus priešingybė. Jo pagrindinė savybė yra tinginystė. Nepaisant jo tinginystės jis yra protingas veikėjas, mat gali efektyviai argumentuoti savo nuomonę. Jis kaip filosofas išdėsto visus argumentus norint įrodyti, jog tinginystė, ne blogis, o normali gyvenimo dalis. Pirmiausiai jis pateikia pavyzdį apie ratą. Juk ratas, kuris sukasi lėtai, kartais net toliau nuvažiuoja nei tas, kuris daugiau sukasi, nes besisukdamas, jis gali ir sutrūkti. Slunkius pateikia ir kitą pavyzdį. Kuinas lėtai eidamas, kartais toliau nuneša naštą, negu šokinėdamas žirgas. Slunkius argumentuoja ir remdamasis šeimos tradicija. Jo tėvas ir senelis pamažu neskubėdami dirbo darbus ir taip mokino savo vaikus daryti, kad dar ir senatvėje jėgų turėtų. Argumentai gali atrodyti svarūs, tačiau jie priešinosi Pričkaus (ir tuo tarpu pačio Donelaičio) ideologijai. Būtent todėl Pričkus išvadiną Slunkių šūdvabaliu, su šiuo įžeidimu išskyrė jį nuo dorų valstiečių ir toliau argumentavo prieš tinginystės aukštinimo teoriją. Aiškino, jog dėl Slunkio tinginystės iš jo namų ir tvoros mažai kas beliko. Paminėjo, jog Slunkius tinginiaudamas rodo blogą pavyzdį savo vaikams.

Gamta Donelaičio „Metuose”:

Gamta yra gyvenimo mokytoja – Ji moko nenuleisti rankų,neverkšlenti,kad viskas blogai,o stengtis ir visko pasiekti savo jėgomis ir darbu. Kaip pavyzdys galėtų būti gandrų šeimą, kuri parskridusi pavasarį rado savo namus suardytus. Tučtuojau ėmėsi darbo, tvarkėsi savo lizdą ir nešė žabus. Pasisotino tik tada, kai atliko visus darbus. Taip pat kaip pavyzdį Donelaitis naudoja Lakštingalą. Lakštingala džiaugiasi pavasariu, labai gražiai gieda ir linksmina žmones. Jos toks gražus balsas, kad net vargonai, prieš jį nublanksta. Ji yra paukščių karalienė, tačiau lakštingala kukli, jos rūbas pilkas, neišvaizdus, toks, kaip būrų. Šiam paukščiui nereikia gardžiausių valgių, ji pasitenkina paprasčiausiais dalykais. Taip ir žmogus turi daryti. Nereikia skųstis, kad kartais gyvenime būna skurdžių dienų, nes ir mažiau valgantis, prasčiau apsirengęs žmogus gali būti geras, doras, tikintis į Dievą. Šiuo palyginimu sakoma, kad lakštingala, nors ir kukli, bet turi gražų balsą, yra akcentuojamas saikingumas, ji-moralinio tyrumo pavyzdys.

Šios trumpos istorijos sutapatina žmogų su gamta. Parodoma, kokia svarbi vertybė yra darbštumas. Taip pat jis labai svarbi ir būrų gyvenime. Gamta tarsi nuolat atsinaujinanti gyvybės galia,egzistuojanti kaip amžinas laiko ratas. 4 ciklai: pavasaris,kuris reiškia atgimimą,vasara-darbų metas,ruduo derliaus metas,žiema-miegas,poilsis. Gamtos požiūriu žmonės yra lygūs. Būras, būdamas arčiau gamtos, turi natūralų teisingumo jausmą, o dvaro žmonės tiesiog naudojasi savo privilegijuota padėtimi.

Pričkus įžeidžia Slunkių dėl jo tinginystės filosofijos

Eik, – tarė, – šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin.
Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams,
Sav ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.

Išrauka iš Lakštingalos epizodo:

Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,
Kad širdingai jis savo Dievą pradeda garbint. 130
Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai.
Riebūs mūs lašiniai bei dešros tav nepatinka

Ištrauka iš Gandro epizodo:

Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę,
Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo.
Tu, žmogau niekings! mokykis čia pasikakyt
Ir pasisotindams gardžiaus n’užmiršk savo Dievą