Novelė "Fleita"

„Fleitos“ veikėjo Žiogo paveikslas atskleidžia menininko, atsidūrusio vartotojiškoje visuomenėje, tragišką likimą. Žiogas visą gyvenimą pūtęs fleitą, iš to pragyvenęs, nebegali pūsti fleitos, nes, jeigu ir toliau tai darys, jis mirs – tokia buvo gydytojų išvada. Gydytojų išvada apie jo ligą Žiogui sukelia didelę dilemą: jis turi pasirinkti ar atsisakyti mylimiausio dalyko, užsiėmimo (fleitos) ar ir toliau koncertuoti, bet netrukus mirti. Grėsminga Žiogo ateitis suvokiama iš to, kad pūsdamas per aštuoniolika metų teatre jis neturėjo susikaupęs pinigų dėl to nežinia kaip jis turi dabar gyventi (be pinigų), netekęs darbo jis atsiduria keblioje, dramatiškoje padėtyje.

Iki „staigios žinios“ Žiogas gyveno skurdžiai (pinigų vos užtekdavo už pensionatą sumokėti ir kelioms apykaklėms išskalbti). Daug laiko praleisdavo teatre „Žydroji tulpė“, kuriame ir dirbo net aštuoniolika metų, turėjo keletą draugų: „Jis atsisveikino su savo draugais teatre – skardos mušėju ir litauristu ir savo medine dėžute po rampa…“ Žiogas gyveno mieste, iš jo ribų nebuvo išėjęs: „Iš miesto niekuomet neišeidamas…“

Giminaičiai Viksvos Žiogą priėmė labai mandagiai, draugiškai, svetingai. Giminaičiai buvo linksmi, laimingi, patenkinti, kad tokį poną turi svečiuose. Tačiau supratę, kad jis nėra turtingas, tad nusiunčia dirbti visokius ūkio darbus. Kadangi visuose darbuose yra dulkių, jam sunku kvepuoti. Viksų šeima neturi atgailos, tad vadina Žiogą valkata. Kadangi Žiogas iš miesto ir inteligentas, mano, kad tai profesija…

Žiogo jau ir taip prasta sveikata negali atlaikyti papildomo darbo krūvio, bei psichologinės naštos. Vieną vakarą jis pradeda blogai jaustis ir lyg žinodamas, kad mirtis arti pradeda groti savo fleita. Grodamas naktį ir mirė. Fleita buvo lyg jo pasipriešinimas prieš amoralias gimines. Jis mirė darydamas tai, kas buvo jo pašaukimas.