Romanas „Altorių šešėly“

Romanas „Altorių šešėly“. Šis romanas atskleidžia individo vidinės brandos kelią. Laikomasi požiūrio, jog žmogus pažįsta save ir kitus pamažu, nuolatos, ir šis procesas trunka visą gyvenimą. O patį individo likimą lemia vidiniai apsisprendimai, o ne išoriniai veiksniai.

Romanas, nors iš pirmo žvilgsnio glaudžiai siejasi su rašytojo gyvenimu, nėra autobiografinis, greičiau turi autobiografinių elementų. Be to, anot paties autoriaus, Liudą Vasarį kankinę klausimai taip pat yra autobiografinio pobūdžio.

Šis romanas vadinamas psichologiniu, nes kūrinyje pateikiama psichologinė pagrindinio veikėjo išgyvenimų analizė. Tai pirmas toks brandus psichologinis romanas lietuvių literatūroje, nes V. Mykolaitis-Putinas pirmasis taip įtaigiai pavaizdavo jauno žmogaus vidinį dramatizmą, kylantį iš supratimo, jog einama ne tuo gyvenimo keliu.

Pagrindinis motyvas – vidinė Liudo Vasario kova tarp kunigystės pareigos ir tarp poeto pašaukimo.

Taigi svarbiausia individui pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tačiau tai nėra paprasta, nes jaunas žmogus dažnai pats nežino savo galimybių, o Liudą Vasarį stotį į kunigų seminariją skatiną jo tėvai. Taip pat jo didelis autoritetas – Maironis, yra ir kunigas ir poetas, kas davė pagrindiniui veikėjui vilties suderinti šias dvi jo puses. Tačiau kuo toliau Liudas Vasaris eina kunigystės keliu, tuo daugiau nusivilia savimi, nes nejaučia vidinio pašaukimo.

Itin svarbi romane meilės tema. Visos moterys – Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė Rainakienė, Auksė – brandina Liudą Vasarį kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir keistis. Svarbiausia jų – Liucė, ne veltui jos gyvenimo istorija plėtojama visame romane. Ji ne tik pirmoji Liudo Vasario romantiška meilė, amžinas moteriškumo įsikūnijimas, bet ir svarbiausia gyvenimo moteris. Tačiau lygiai kaip kunigystės pareiga trukdė vystyti poeto svajonę, taip pat trukdė ir vystyti meilę, todėl Liucė ir Liudas niekada neįtvirtino savo santykių, nors abu jautė jausmus vienas kitam.

1 dalis. Bandymų dienos:

• Liudas Vasaris stoja į kunigų seminariją, didelę įtaką daro tėvai, tačiau jis bijojo nueiti ne tuo keliu.
• Seminarijoje vyko kova tarp lietuvių ir lenkų. Lenkai buvo tarsi privilegijuoti, nes juos palaikė seminarijos valdžia, jiems buvo leidžiama daugiau negu lietuviams, todėl lietuviai klierikai jautėsi tarsi antrarūšiai. Seminarijoje vyravo lenkiška dvasia, paskaitos buvo skaitomos lenkiškai.
• Liudas nejaučia meilės Dievui ir dėl to nerimauja. Vasaris jaučia kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu.
• Seminarijoje pajunta griežtą dienotvarkę, skambalo smūgiai skirsto visą veiklą, pasijunta vienišas tarp keturių mūrinių seminarijos sienų, nes draugauti su kitais klierikais negalima.
• Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris išvysta Katedroje, sužadina „mistišką idealo ilgesį“, pažintis su Liuce – meilės jausmą, norą patikti moterims.
• Jį aplanko tėvai, jis supranta, kad jis jiems nebe sūnus, o kunigas.
• Nepaisant vis maištingesnių jausmų sieloje (noro mylėti, noro nevaržomai kurti, bodėjimosi kunigų veidmainiškumu) jis priima skaistybės įžadus ir netrukus tampa tikru kunigu.

2 dalis. Eina gyvenimas:

• Liudas Vasaris paskiriamas vikaru į Kalnynų parapiją. Čia jis susiduria su pilka realybe – grubiais, veidmainiškais kunigais, varginančiu, sielą sekinančiu darbu, rutina.
• Jam sunku rasti bendrą kalbą su parapijiečiais, juos auklėti, suprasti jų gyvenimą.
• Vasaris bjaurisi klebonu Platūnu, vien laukais ir tvartais susirūpinusiu ūkininku, jam atgrasi ir kunigo Stripaičio politinė veikla.
• Vasario mylimoji Liucė išteka už daktaro Brazgio ir tampa jam tolima.
• Liudas susitinka su Baroniene Rainokiene, kuri jį aprūpina knygomis, taip dar labiau padidindama augantį atstumą tarp Liudo Vasario ir bažnyčios.
• Vasaris, nepaisydamas neigiamos klebono nuomonės, baronienės kaip „laisvo elgesio“ moters reputacijos, ja susižavi ir dažnai drauge leidžia laiką kartu.
• Čia jis vėl susiduria su vidiniu konfliktu tarp noro būti mylimam ir jam, kaip kunigui, tinkamo elgesio. Jis bando bendrauti su pavyzdingais kunigais, bet pamato, kad tokiu pats tikrai netaps.
• Prasideda pirmasis pasaulinis karas. Liudas Vasaris pamatė bažnyčios bokšto susprogdinimą, kas simbolizuoja vilties tikėjime ir bažnyčioje išblėsimą. Jis išvyksta į Sankt Peterburgą. Grįš po 10 metų jau nebepraktikuojantis kunigas.

3 dalis. Išsivadavimas:

• Prasideda, kai Liudas Vasaris parvažiuoja traukiniu iš užsienio po 10 metų. Per 3 metus baigė Peterburgo dvasinę akademiją, keliavo po Vakarų Europą (iš viso 7 metus). Dirbo lietuvių atstovybėse Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. Grįžo kaip tikras prancūzas (manieros, apranga). Nežinojo, kaip reikės susitaikyti su gyvenimu Kaune palyginus su Paryžiumi. Yra stiprus atsilikimas Lietuvoje.
• Susipažįsta su Aukse. Ji meniška , patriotiška, išsilavinusi, vienturtė duktė, bei turtuolė. Liudas perskaito jai savo naująją dramą ir nustemba, nes Auksė puikiai ją interpretuoja. Suprato, kad surado sielos draugę. Auksė buvo judri, užjaučianti, kitus suprantanti ir „greit klausanti savo širdies impulsų moteris.“. Šalia blaivaus proto ir praktiškos nuovokos turėjo dar ir romantišką sielą.
• Nepaisant simpatijų Auksei, Vasaris grįžęs į Kauną sutinka Liuciją ir pradeda su ja bendrauti, kas išsivysto į rimtesnius santykius. Tačiau mirus jos sūnui Liucija puola į depresiją ir nusižudo.
• Gavo raštą iš vyskupijos, kuriame smerkia Liudą: liepia apsivilkti sutaną, apsigyventi prie bažnyčios, atlikti rekolekcijas, kalbėti brevijorių, laikyti mišias, nevaikščioti į teatrą ir savo raštus duoti dvasinei cenzūrai. Vasaris nenori prarasti vidinio išsilavinimo kurio siekė tiek metų, nusprendžia atsisakyti kunigystės.
• Vasaris nusprendžia tęsti savo gyvenimą su Aukse.

Pagrindinio veikėjo ir gamtos santykis

Romane žmogaus ryšys su gamta puikiausiai atsiskleidžia pirmojoje romano dalyje ,,Bandymų dienos“. Pastebima, kad net būdamas seminarijoje, vietoje, kurioje seminaristai būdavo suvaržyti, Liudas sugebėdavo mėgautis gamta. Tai puikiai atskleidžia 18 skyrius, kai Vasaris ėmė nuodugniai nagrinėti pašaukimo klausimą. Trečiojo kurso pirmąjį pusmetį, kankinamas abejonių ir savo pačio valios prievartos, jis nė karto nepasidžiaugė jokia šviesesne viltimi, jokia giedresne prošvaiste, kad jo dienos seminarijoje pasikeis ir, kad jis galės atsiduoti kunigavimo darbui. Jo gyvenimas tapo liūdnas ir niūrus, o jis pats tylus ir atšiaurus. ,,Jis neperskaitė nei vieno literatūros veikalo, neparašė nei vieno eilėraščio. Dienoraštį – ir tą buvo visai užmetęs, o kurį laiką buvo galvojęs jį net sunaikinti “. Tačiau tuoj pasirodo ir gamtos veikimas Liudo gyvenime. Kai pradėjo švisti pirmosios pavasario dienos, Vasaris nė pats nežinojo, kaip tai atsitiko, bet nuo jo krūtinės tarsi akmuo nusirito, o jo širdis suvirpėjo iš džiaugsmo, nes jam šypsojosi saulė, plieskė mėlynas dangus. Ypač laimingas Vasaris pasijautė kai išgirdo vyturio čirviravimą, nes tai buvo jo šeimos tradicija nuo mažų dienų – laukti pirmosios vyturio giesmės, pranešančios apie atbundančią gamtą. Jo dienos taip pat pasikeitė “mistiškos koplyčios apytamsą“ jis pakeitė į laiką gamtoje. Jo sutana gėrė pavasario kvapus pakeisdama žvakių ir smilkalų kvapą. Liudas pradėjo sekti kiekvieną pavasario apsireiškimą: pirmosios žolės išdygimą, sniego likučiu, pirmųjų žiedų prabudimą. Jis vakarais, po sunkios dienos, prasidaręs langą iš viršaus stebėdavo tą pasakišką gamtą. Toks Vasario susiliejimas su gamta rodo ir jo menišką prigimtį, kurį turėjo retas klierikas. Šioje ištraukoje taip pat pastebima, kad gamta šiuo atveju turėjo teigiamos įtakos ir jo kūrybai. ,,Jis tapo judresnis ir linksmesnis, jis vėl pradėjo domėtis spauda, kūryba ir knygomis, o vakarais, išsitraukęs savo dienoraštį, užrašinėdavo dienos įspūdžius“. Taigi, iš šios ištraukos pastebime, kad Vasaris savyje patiria slaptą gamtos gyvenimą, ir jo pačio siela jungiasi su gamta, su pasauliu. Jo vaizduotė dėka gamtos tampa gyva ir laki, todėl Vasaris galėjo vėl rašyti eilėraščius ir pasinerti į kūrybos pasaulį.

Baronienės išmintingas patarimas Liudui Vasariui

Jeigu nori būt rašytojas – pažink ir studijuok gyvenimą. Jokios knygos ir jokie pasakojimai neatstos realybės. Nuo tamstos pasiryžimo ir drąsos pareis tamstos likimas.

Kunigo patarimas Vasariui prieš Pirmojo Pasaulinio karo pradžią

Jei bus karas, dumk į Rusiją ir stok į Akademiją! Išrūpinsiu vyskupo leidimą. Apsieisime čia ir be tavęs. Turi talentą – tau reikia mokslo.

Gamta atgaiviną Vasarį

Jis tapo judresnis ir linksmesnis, jis vėl pradėjo domėtis spauda, kūryba ir knygomis, o vakarais, išsitraukęs savo dienoraštį, užrašinėdavo dienos įspūdžius