Kristijonas Donelaitis

Apšvietos epochos (XVIII a.) Mažosios Lietuvos poetas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas. Būdamas klebonu labai rūpinosi savo parapijiečiais, skatino tobulėti. Be to, Donelaitis buvo paveiktas pietistų idėjų, kurių tikslas buvo atgaivinti tikėjimą didesniu asmeniniu vidiniu pamaldumu, giliu religiniu išgyvenimu. Reikalauja pamaldaus, darbštaus gyvenimo būdo.

Gimė Lazdynėlių kaime, Prūsų Lietuvoje. Buvo kilęs iš daugiavaikės, lietuviškos laisvųjų valstiečių šeimos.

Kristijonas Donelaitis savo darbus pasirašinėjo lotyniška pavardės forma – Donalitius, taip išsakydamas pagarbą Antikos tradicijai. Į Karaliaučiaus universitetą poetas buvo įrašytas suvokietinta pavarde – Donaleitis. Tačiau universiteto Teologijos fakulteto studentų sąrašuose išlikusi ir lietuviškai užrašyta pavardė – Donelaitis.

Tarp Karaliaučiaus teologų liuteronų tuo metu plito pietizmo sąjūdis (lot. pietas – pamaldumas). Pietistai stengėsi stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, jo jausminį ryšį su Dievu. Pamaldas, vadintas „surinkimais“, jie rengė žmonių namuose. Pietizmo išpažinėjai pasisakė prieš religijos formalizavimą ir pasaulietines pramogas, skatino žmones gyventi kukliai, saikingai, darbščiai, pasitenkinti tuo, kas Dievo duota. Pietizmas mokslo metais bus paveikęs ir Donelaitį.

Donelaitis, išsilavinęs Apšvietos žmogus, sąmoningai pasirinko lietuvybės – tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai – kelią. Toji tauta Prūsijoje buvo socialiai bene labiausiai pažeminta nelaisvųjų žemdirbių bendruomenė. Skirtingai negu į kraštą suvažiavę kolonistai, dauguma lietuvių valstiečių privalėjo eiti baudžiavą. Prūsijos vokiečiai ir atvykėliai neretai į juos žvelgė su pašaipa ir panieka – kaip į kitokius, mažiau išprususius, kitaip kalbančius, kitaip dėvinčius ir avinčius. Donelaitis stojo greta tų kunigų, kurie ėmėsi ginti lietuvių bendruomenės teises, skatinti lietuvio žemdirbio savigarbą ir orumą.

Kūrė eilėraščius bei pasakėčias, tačiau yra žinomas dėl savo didžiojo darbo – epinės didaktinės poemos “Metai” kurį tobulino visą savo gyvenimą.

Didaktinė poema yra literatūrinis žanras, kurio tikslas yra mokyti ir ugdyti skaitytoją. Didaktinėje poemoje autorius skelbia savo socialines, politines, filosofines ar religines idėjas bei žinias. Didaktinės poemos dažnai remiasi bibliniais pasakojimais ar kitais istoriniais šaltiniais. Pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio poema „Metai“ yra didaktinė poema, nes jame autorius aiškina Dievo žodį būrams (valstiečiams).

Šis kūrinys yra ypatingas, mat yra vienintelė lietuvių poema parašyta hiegzametru (Hegzametras – antikinės eilėdaros šešių daktilinių pėdų eilutė.)

Šis lietuvių literatūros kūrinys iki šiol gaubiamas neįmintų paslapčių. Spėjama, kad šiandien turimą poemos tekstą Donelaitis greičiausiai bus parašęs per dešimtmetį – nuo 1765 iki 1775 m. Mūsų dienomis atlikta rankraščio mokslinė ekspertizė atskleidė, kad Metus poetas ilgai redagavo ir taisė – greičiausiai pats rengė juos spaudai.

Donelaičiui mirus, bevaikė našlė perdavė vyro rankraščius jau minėtam šeimos bičiuliui Jordanui, kuris tuo metu buvo gretimo Valtarkiemio klebonas. Kitos kaimyninės parapijos – Gerviškėnų – klebonas Jonas Frydrichas Holfeltas, susižavėjęs Donelaičio kūryba, pasidarė jo pasakėčių ir Metų nuorašus. Būtent šie nuorašai vėliau leido atkurti poemos visumą. Mat Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Gediminas Rėza, ketinęs išleisti Donelaičio kūrybą, iš Jordano spėjo gauti tik dviejų Metų dalių – „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ – autografus. Kitos dvi poeto ranka rašytos dalys – „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“ – žuvo per 1812 m. karą. Išlikusius originalus ir nuorašus Rėza sudėjo į vieną kūrinį, pavadino jį Metais, išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. Karaliaučiuje kartu su vertimu išspausdino.