Jurgis Savickis

Savickio modernumą lėmė gyvenimas įvairiuose pasaulio miestuose, kelių kalbų mokėjimas, darbas diplomatinėje tarnyboje. Gimnaziją jis baigė Maskvoje, 1911–1912 m. mokėsi Sankt Peterburge, 1913 m. įstojo į Krokuvos dailės gimnaziją. Prasidėjus karui, vėl atsidūrė Rusijoje, 1915 m. išvyko į Kopenhagą, ten rūpinosi karo belaisviais ir pabėgėliais lietuviais. Išmoko danų kalbą, nuolat rašė apie Lietuvą,

1919 m. Danijoje išleido knygas „Priešaušris” ir „Kelionė per Lietuvą” danų kalba, o vėliau dirbo kaip Lietuvos atstovas skirtingose Europos šalyse. Jis populiarino lietuvių kultūrą ir leido antologijas. Nuo 1938 m. Lietuvos atstovas Latvijoje, o nuo 1939 m. – Tautos Sąjungos delegatas Ženevoje.

Prasidėjus karui ir sovietų okupacijai pasiliko Prancūzijoje, 1936 m. įsigytame sklype ir pasistatytoje viloje „Ariogala“ vertėsi žemdirbyste. Negaudamas pensijos už diplomatinę tarnybą, vertėsi sunkiai. Nors Savickis buvo tris kartus vedęs (žydę, danę, olandę), paskutinius metus nugyveno vienas, kovodamas su negalia ir kęsdamas finansinį nepriteklių. Iki gyvenimo pabaigos liko Lietuvos pilietis, domėjosi lietuvių pabėgėlių likimu Vakaruose, krimtosi dėl tautiečių politinių rietenų.

Modernistinė Savickio kūryba atvirai demonstruoja sąlygiškumą, teatrališkumą, iškelia estetinę funkciją, žaidybinį pradą ir pasiūlo taisykles, kurių neperpratęs, žaidime negalėsi dalyvauti. Savickis atsisakė realistinio vaizdavimo, pažeidė nusistovėjusias konvencijas, norint skaityti jo tekstus būtinos intelektinės pastangos.

Įvykiai kūrinyje matomi iš saugios distancijos („iš aukšto sosto“), veikėjų mintys ir jausmai naratoriaus nejaudina, veikėjai – lyg teatro personažai, jų pastangos atrodo komiškos, beprasmės, išgyvenimai, jausmai, aistros tarytum netikri, juokingi, egzistencija tuščia. Nebūdingos ir veiksmo vietos: įvairūs Europos miestai, viešbučiai, kurortai, turtuolių vilos, didmiesčių kabaretai.

Naujam estetiniam įspūdžiui sukurti Savickis reformuoja įprastą sintaksę ir leksiką. Sakinys suskaldomas į mažas atkarpas, naudojami  staigūs peršokimai, lietuvių kalba sąmoningai „užteršiama“ tarptautiniais terminais, naujadarais, neišverčiamu žargonu, laikraštinėmis frazėmis, naikinama literatūrinė ir kuriama šnekamoji kalba.

Jurgis Savickis griovė harmoningo ir tobulėjančio žmogaus, dvasingo kaimiečio mitą. Sąmoningai ėjo prieš lietuvių prozos tradiciją, ją laužydamas ir kartu smarkiai praturtindamas.